Ar kada susimąstėte, ką jūsų pro-pro-proseneliai veikdavo vakarais, kai dar nebuvo nei televizorių, nei interneto, nei išmaniųjų telefonų? Atrodo, kad gyvenimas prieš du šimtmečius turėjo būti neįtikėtinai nuobodus – pabaigi darbus ir sėdi sau tamsoje. Bet ar tikrai? Galbūt jie turėjo savų pramogų, kurios mums šiandien pasirodytų egzotiškos, o gal net ir stebėtinai pažįstamos? Įsivaizduokime 1824-uosius. Napoleono karai jau praeityje, Europa bando atsigauti ir gyventi ramiau. Ką gi veikė žmonės, norėdami prasiblaškyti? Nuo prabangių salonų Paryžiuje iki ramių vakarų lietuviškame dvare – žaidimai buvo neatsiejama gyvenimo dalis, būdas bendrauti, varžytis ir tiesiog smagiai leisti laiką.

Pasiruoškite kelionei laiku, nes šiandien mes nersime į intriguojantį ir kartais netikėtą XIX amžiaus pradžios žaidimų pasaulį. Tai nebuvo tik paprastas laiko praleidimas. Žaidimai atspindėjo socialinę padėtį, ugdė strateginį mąstymą ir, žinoma, buvo puiki proga parodyti savo turtus ar tiesiog paflirtuoti. Nuo kortų, kurios galėjo nulemti likimus, iki paprastų lauko žaidimų, kuriuos žaidė ir dideli, ir maži. Pamirškite kompiuterinius žaidimus, nes tikrosios aistros virė prie žvakių šviesos, o statymai kartais būdavo kur kas didesni nei virtualūs taškai. Sužinosime, kokie žaidimai karaliavo Europos salonuose, ką žaidė paprasti miestiečiai ir kokiomis pramogomis džiaugėsi vaikai. Galbūt mums pavyks atrasti ir vieną kitą lietuvišką perliuką?

Kortų karaliai ir jų valdos

Kortos, kortos, kortos! Prieš du šimtmečius jos buvo tikra manija, apėmusi visą Europą. Jei dabar mes turime pokerio turnyrus, tai anuo metu kiekvienas save gerbiantis džentelmenas ar dama mokėjo bent kelis kortų žaidimus. Tai buvo ne tik pramoga, bet ir socialinis ritualas. Įsivaizduokite prabangų dvarą kažkur Žemaitijoje. Susirenka svečiai, ponas Antanas išdalija kortas ir prasideda… Kas? Populiariausi buvo tokie žaidimai kaip vistas – sudėtingas, reikalaujantis loginio mąstymo ir geros atminties, laikomas šiuolaikinio bridžo pirmtaku. Taip pat faraonas, azartiškas ir greitas žaidimas, kuriame sėkmė vaidino kur kas didesnį vaidmenį. Neretai prie kortų stalo buvo sprendžiami ne tik finansiniai reikalai, bet ir mezgėsi intrigos, liejosi apkalbos. Kortų kaladė buvo privalomas atributas bet kuriuose namuose, o lošimo įgūdžiai dažnai buvo vertinami ne mažiau nei gebėjimas šokti mazurką ar kalbėti prancūziškai. Kortos buvo savotiškas socialinis tinklas – būdas palaikyti ryšius, sužinoti naujienas ir, žinoma, pasipuikuoti savo įžvalgumu ar tiesiog aklai pasikliauti sėkme.

Prabangusis Baccarat – aristokratų žaidimas

Tarp visų kortų žaidimų ypatingą vietą užėmė baccarat. Nors jo šaknys siekia dar gilesnę senovę, būtent XIX amžiuje jis tapo tikru aukštuomenės favoritu, ypač Prancūzijoje. Tai buvo žaidimas, apgaubtas paslapties ir prabangos aura. Lietuvoje, be abejo, apie jį taip pat buvo girdėta, ypač tuose dvaruose, kurie sekė Paryžiaus madas. Baccarat taisyklės, palyginti su vistu, yra gana paprastos – reikia surinkti taškų sumą, kuo artimesnę devyniems. Tačiau žaidimo žavesys slypėjo ne sudėtingume, o atmosferoje. Specialūs stalai, didžiulės pinigų sumos, elegantiška publika – tai buvo ne šiaip lošimas, o tikras spektaklis. Baccarat dažnai minimas to meto literatūroje kaip turtuolių ir aristokratų laisvalaikio simbolis. Žaidimas buvo mėgstamas dėl savo greito tempo ir dramatiškumo – per kelias akimirkas buvo galima laimėti arba pralošti pasakiškus turtus. Būtent dėl šio azarto ir išskirtinumo baccarat tapo savotišku statuso simboliu, prieinamu tik išrinktiesiems, kurie galėjo sau leisti rizikuoti ne tik pinigais, bet ir reputacija.

Kai lenta tampa mūšio lauku

Ne vien kortomis buvo gyvi XIX amžiaus europiečiai. Stalo žaidimai, reikalaujantys strategijos ir kantrybės, taip pat turėjo milžinišką būrį gerbėjų. Šachmatai, be abejo, buvo populiarumo viršūnėje. Šis senovinis žaidimas buvo vertinamas kaip proto mankšta, puikus būdas lavinti loginį mąstymą. Dažnai tėvas mokydavo sūnų žaisti šachmatais, perduodamas ne tik taisykles, bet ir įvairias strategijas. Šaškės – paprastesnė, bet ne mažiau įtraukianti alternatyva – buvo populiarios tarp visų socialinių sluoksnių. Tačiau be šių gigantų, egzistavo ir daugybė kitų, dabar jau primirštų stalo žaidimų. Pavyzdžiui, įvairūs lenktynių tipo žaidimai, kur kauliuko metimas lemdavo, kiek langelių paeisi į priekį, panašiai kaip šiuolaikiniame „Monopoly” ar „Gyvatėlės ir kopėčios”. Tokie žaidimai dažnai būdavo gražiai iliustruoti, vaizduojantys keliones po egzotiškas šalis ar istorinius įvykius. Jie ne tik linksmino, bet ir edukavo, supažindindami žaidėjus su geografija ar istorija. Vakarai prie stalo žaidimų lentos suburdavo visą šeimą ir tapdavo jaukia tradicija.

Kiemo olimpiados – judesio džiaugsmas

O ką veikdavo vaikai, kai suaugusieji lošdavo kortomis ar stumdydavo figūrėles lentoje? Be abejo, jie dūkdavo lauke! Fizinis aktyvumas buvo natūrali vaikystės dalis. Populiariausias žaidimas visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, be abejonės, buvo kėgliai. Tik ne tokie, kokius matome moderniuose boulingo klubuose. Tai buvo mediniai kėgliai, kuriuos reikėdavo numušti ridenant medinį rutulį. Žaidimas reikalavo taiklumo ir jėgos, o jį žaisdavo tiek berniukai, tiek mergaitės. Kitas populiarus lauko žaidimas – kroketas. Nors jis labiau asocijuojasi su Anglijos aristokratija, pamažu plito po visą žemyną. Mediniais plaktukais reikėjo kuo greičiau permušti kamuoliuką pro specialius vartelius. Tai buvo elegantiškas, bet kartu ir azartiškas žaidimas, puikiai tinkantis vasaros popietei sode. Vaikai taip pat mėgo įvairias gaudynes, slėpynes, o ypač populiarus buvo žaidimas su lanku ir lazdele – reikėjo kuo toliau nuridenti lanką, jį stumiant lazdele ir stengiantis, kad šis nepargriūtų. Šie paprasti žaidimai ne tik lavino koordinaciją, bet ir mokė bendrauti, konkuruoti ir džiaugtis pergale.

Kauliukų magija ir azarto šešėliai

Kauliukai – vienas seniausių lošimo įrankių – neprarado savo populiarumo ir XIX amžiaus pradžioje. Nors bažnyčia ir valdžia dažnai smerkė azartinius žaidimus, norinčių išbandyti savo sėkmę niekada netrūko. Paprastas kauliukų ridenimas galėjo virsti rimtu lošimu, ypač užeigose ar kareivinėse. Vienas iš populiariausių žaidimų buvo „Hazard” – sudėtingas ir labai azartiškas, laikomas šiuolaikinio krepso (craps) pirmtaku. Žaidėjai lažindavosi dėl kauliukų metimo baigties, o taisyklės buvo pakankamai painios, kad sukeltų daug ginčų ir aistrų. Būtent iš tokių žaidimų ir kilo posakis „laimės kūdikis”. Tačiau kauliukai buvo naudojami ne tik azartiniams lošimams. Jie buvo neatsiejama daugelio stalo žaidimų dalis, kur lėmė žaidėjo ėjimų skaičių. Kauliukai buvo gaminami iš kaulo, dramblio kaulo ar medžio, o turtingesni žaidėjai galėjo sau leisti net sidabrinius ar auksinius. Kaip rašė vienas to meto keliautojas: „Smuklėje triukšmas kyla ne nuo dainų, o nuo kauliukų, barškančių į medinį stalą – tai tikrasis vyrų choras.” Šis mažas kubelis su taškeliais savyje talpino begalę vilčių ir nusivylimų, o jo ridenimas galėjo pakeisti vakaro eigą ar net visą gyvenimą.

Mįslės, šarados ir salonų žaidimai

Pramogos prieš 200 metų neapsiribojo vien kortomis ar kauliukais. Intelektualūs žaidimai, ypač populiarūs salonuose ir dvaruose, buvo puikus būdas pademonstruoti savo išsilavinimą ir sąmojį. Šarados – tai tikras to meto hitas! Vienas žmogus gestais ar užuominomis bandydavo pavaizduoti žodį ar posakį, o kiti spėliodavo. Tai sukeldavo daugybę juoko ir linksmų nesusipratimų. Įsivaizduokite ponią Onutę, bandančią pavaizduoti „Napoleono invaziją” – tikras iššūkis! Taip pat buvo mėgstamos mįslės, eilėraščių kūrimas ekspromtu ar žaidimas „Faktai ir fantazijos”, kur kiekvienas pasakydavo du tikrus ir vieną išgalvotą faktą apie save, o kiti turėdavo atspėti, kuris teiginys yra melas. Tokie žaidimai ne tik linksmino, bet ir lavino kūrybiškumą, greitą mąstymą bei iškalbą. Jie nereikalavo jokio specialaus inventoriaus, tik geros nuotaikos ir linksmos kompanijos. Būtent šie paprasti, bet genialūs žaidimai paversdavo ilgus žiemos vakarus jaukiu ir įsimintinu laiku, stiprindami socialinius ryšius ir leisdami žmonėms atsiskleisti iš netikėtos pusės.

Užmirštos pramogos: biliardas ir domino

Nors biliardas mums asocijuojasi su XX amžiaus barų kultūra, jo šaknys siekia kur kas senesnius laikus. XIX amžiaus pradžioje tai buvo prabangus ir madingas žaidimas, ypač populiarus tarp vyrų. Biliardo stalas buvo didelis, masyvus, reikalaujantis specialios patalpos, todėl jį sau leisti galėjo tik turtingi didikai ar specialūs klubai. Žaidimas reikalavo ne tik taiklios akies ir tvirtos rankos, bet ir gero erdvinio mąstymo. Partija biliardo buvo puiki proga aptarti reikalus, užmegzti naudingas pažintis ar tiesiog ramiai praleisti popietę su draugais. Kitas, gerokai demokratiškesnis žaidimas – domino. Nors jo populiarumo pikas Europoje buvo šiek tiek vėliau, XIX amžiaus pradžioje jis jau buvo gerai žinomas. Kaulinės ar medinės plokštelės su taškeliais buvo dėliojamos pagal tam tikras taisykles, o žaidimas nereikalavo nei didelių investicijų, nei specialių įgūdžių, todėl buvo mėgstamas įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Domino buvo puikus būdas ramiai praleisti laiką, nereikalaujantis didelės protinės įtampos, todėl puikiai tiko atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Šie, atrodytų, skirtingi žaidimai – vienas elito, kitas labiau liaudies – papildo margą to meto pramogų paletę.

Kai žaidžia gamta: lauko pramogos

Be struktūrizuotų žaidimų, europiečiai, įskaitant ir lietuvius, mėgavosi ir paprastesnėmis, su gamta susijusiomis pramogomis. Medžioklė ir žvejyba buvo ne tik būdas apsirūpinti maistu, bet ir azartiškas laisvalaikio praleidimo būdas, ypač populiarus tarp didikų. Organizuojamos didelės medžioklės su varovais ir šunimis būdavo tikra socialinė šventė. Jojimas taip pat buvo ne tik susisiekimo priemonė, bet ir populiari pramoga. Pasijodinėjimas po apylinkes, improvizuotos lenktynės ar tiesiog pasigrožėjimas gamta ant žirgo nugaros – tai buvo neatsiejama dvaro gyvenimo dalis. Vasarą žmonės mielai maudydavosi ežeruose ir upėse, rengdavo iškylas gamtoje. Žiemą, kai viską padengdavo sniegas, atsirasdavo kitokių džiaugsmų. Čiuožinėjimas pačiūžomis ant užšalusių vandens telkinių buvo ypač populiarus Olandijoje, bet pamažu plito ir kitur. Važinėjimasis rogėmis, ypač nuo kalnų, teikė džiaugsmo ir vaikams, ir suaugusiems. Šios paprastos, su metų laikų kaita susijusios pramogos leido žmonėms pajusti ryšį su gamta ir pasikrauti energijos.

Taigi, žvelgiant atgal, gyvenimas prieš 200 metų anaiptol nebuvo nuobodus. Žmonės turėjo gausybę būdų, kaip save pralinksminti, bendrauti ir varžytis. Nuo sudėtingų strateginių žaidimų, lavinančių protą, iki paprastų lauko dūkynių, stiprinančių kūną. Pramogos buvo glaudžiai susijusios su socialiniu gyvenimu – žaidimai suburdavo šeimas, draugus ir kaimynus, tapdavo svarbių susitikimų ir pokalbių pretekstu. Galbūt kai kurie žaidimai išnyko arba stipriai pasikeitė, tačiau pats noras žaisti, patirti azartą ir džiaugsmą išliko toks pat stiprus.

Šiandien, kai esame apsupti technologijų, kartais verta prisiminti tas paprastas pramogas. Galbūt verta išsitraukti seną šachmatų lentą, suburti draugus šaradų vakarui ar tiesiog išeiti į lauką ir paspardyti kamuolį? Juk, kaip matome, didžiausią džiaugsmą teikia ne specialieji efektai, o gyvas bendravimas ir tikros emocijos. Praeities žaidimai mums primena, kad svarbiausia yra ne tai, KĄ žaidi, o tai, SU KUO žaidi.

• Esminiai faktai
  • Prieš 200 metų populiariausi kortų žaidimai buvo vistas (bridžo pirmtakas) ir azartiškasis faraonas.
  • Aukštuomenės salonuose, ypač Prancūzijoje, karaliavo prabangus kortų žaidimas baccarat.
  • Be kortų, europiečiai noriai žaidė strateginius stalo žaidimus, tokius kaip šachmatai ir šaškės.
  • Vaikų ir suaugusiųjų lauko pramogos apėmė kėglius, kroketą ir žaidimus su lanku bei lazdele.
  • Intelektualūs salonų žaidimai, tokie kaip šarados, mįslės ir įvairūs spėliojimo žaidimai, buvo itin populiarūs dvaruose.